pilietybė

pilietybė statusas T sritis Politika apibrėžtis Nuolatinis asmens ir kurios nors valstybės teisinis politinis ryšys, kurio pagrindu asmuo įgyja politines teises ir pareigas, paklūsta valstybės jurisdikcijai ir naudojasi valstybės gynyba. Įgijimo taisyklės yra viena iš išimtinai nacionalinio reguliavimo sričių, todėl įvairiose valstybėse jos reikalai sprendžiami nevienodai: skiriasi natūralizacijos kriterijai, požiūris į dvigubą pilietybę ir pan. Kalbant apie pilietybės įgijimą gimstant, anksčiau populiarus skirstymas į ius soli (įgyjama gimus tam tikros valstybės teritorijoje) ir ius sanguini (įgyja piliečių vaikai) pastaruoju metu prarado reikšmę, nes daugumos valstybių įstatymuose įtvirtinamas šių principų derinys. Pvz., Lietuvos piliečiu laikomas Lietuvoje gimęs vaikas, jei nors vienas iš jo tėvų turi Lietuvos pilietybę. Pilietybės prasmė ir paskirtis nuo šio instituto atsiradimo antikiniuose Atėnuose buvo galimybė ir pareiga aktyviai dalyvauti valstybės politiniame gyvenime. Ilgainiui akcentai perkelti nuo pareigų ant teisių, ir tai sukūrė sąvoką „pasyvi pilietybė“, kuri reiškia pasyvų naudojimąsi teisėmis be aktyvaus dalyvavimo politiniuose procesuose. Pastaruoju metu pastebima nykstant ir kitas anksčiau tik su pilietybe siejamas pareigas: karo prievolė nyksta šauktinius keičiant profesionalia kariuomene, pareiga mokėti mokesčius siejama nebe su pilietybe, o su nuolatine gyvenamąja ar turto buvimo vieta. Pilietybės, kaip į politinę bendruomenę integruojančio veiksnio, koncepcijos gyvybingumą patvirtino ES pilietybės įvedimas. atitikmenys: angl. citizenship ryšiai: susijęs terminas – privalomasis balsavimas susijęs terminas – referendumas